Kartą sau gyveno...

Ponia Vertybė, Ponas Valstybė ir Panelė Idėja.

Gyveno gražiai, draugiškai vieta po saule dalijosi,
Džiaugėsi lietumi ir saule kartu.
Kai kildavo audra - vienas kitam prieglobsčiu buvo
ir saugos jausmą suteikdavo
Po audros - tam tikrą laiką gyvendavo nuostabioje ramybėje, kol...
Kol ateidavo kita audra.

Bet po kiekvienos naujos, vis stipresni ir tvirtesni būdavo.

Ponia Vertybė - iš kartos į kartą perduodavo savo amato subtilybes
žodžiu ir pavyzdžiu kitų širdyse pasodindavo grūdą, kuris
Pono Valstybės prižiūrimas ir puoselėjemas pavasarį ir vasarą nuostabiai žydėdavo.

Tada taip skaniai visur kvepėdavo ir tiek spalvų būdavo
Ir visi kaimynai labai tuo džiaugdavosi (aišku, kaip ir visur ten taip pat buvo išimčių)
Tuo džiaugsmo metu visada į svečius atvykdavo panelė Idėja

Jauna, energinga, kaip vėjas lengva ir kaip oras po lietaus gaivi.
Pas vienus trumpam atvykdavo, kai kur pasilikdavo ilgiau.
Ponia Vertybė su savo draugais Pasitikėjimu, Geranoriškumu, Darbštumu ir Kūrybiškumu
bei dar didesne draugių kompanija labai greitai surasdavo bendrą kalbą su Idėja
Tad ji prikviesdavo dar daugiau savo bičiulių ir visos kartu
kalbėjosi, rašė, dainavo ir šoko...

ir taip pavasaris, po to ir vasara prabėgdavo
iki vėlaus rudens vieni su kitais bendravo
kol rudenį grįždavo Ponas Valstybė iš atostogų
ir sakydavo: "Balius baigėsi. Visi namo".
Santūrus, reiklus ir atsakingas jis buvo,
tik šiek tiek jumoro jausmo ir ... kažko dar jam pritrūkdavo (neprisimenu).
Bet Ponios Vertybės ir Panelės Idėjos tuo nesijaudindavo,
laimingos tomis bendravimo akimirkomis
važiuodavo namo. Jos gerai žinojo, kad dabar atėjo
kitas metas, kai jaunosios Idėjos Valstybės padedamos ir kitų gyventojų darbais puoselėjamos
galėjo pavirsti dar gražesniomis, naudingesnėmis, o svarbiausia - realiomis Būtybėmis.
Tik čia jau buvo sunkiau. Ne visiems norėjosi prižiūrėti ir dirbti, tad dažnai Panelės Idėjos
tik idėjomis ir pasilikdavo. Bet dažniausiai visi stengėsi ir taip sulaukdavo kito pavasario ir vasaros, kai gėlės vėl pražysdavo ir Idėjos vėl atvykdavo.

Bet vieną dieną kažkas blogo atsitiko.
Ar tai vėjas pasikeitė, ar tai žvaigždės kitaip išsidėstė,
dabar tai sako, kad klimatas pasikeitė.
Taigi, tą dieną, susimaišė viskas. Sunku pasakyti, iki šiol tai paslaptis.
Ponas Valstybė grįžo piktas ir pasikėlęs.
Nei Jis, nei gyventojai nebenorėjo su Vertybėmis bendrauti.
Prisikvietė naujų damų, kurias irgi Vertybėmis pavadino.
Tos tikrosios pradėjo nykti, mat pamiršti jas visas norėjo.

Gėlės, jau kažkokios kitos - nei saulėje jos augo, nei pavadinimų jiems kas rado
Nors jos buvo, tačiau spalvos nubluko, ir kažkokios pilškvos pasidarė,
kvapai pasikeitė, o svarbiausia džiaugsmas pradingo.

Visi laukė, kol Idėjos atkeliaus, bet jos tyliai savo namuose sėdėjo ir laukė...
Tad jas kvietė, kartą antrą, trečią, kol atvyko pagaliau.
Bet... ką jos ten pamatė... nebeliko draugių, nei spalvų, nei šypsenų, tad vienos iškeliavo greitai...kitos tuo tarpu atkeliavo ir su naujomis susidraugavo.
Baliavojo, šoko, gėrė...bet kai atėjo rudens metas,
jomis rūpintis bei dirbti niekas nenorėjo... ir taip netapo jos Būtybėmis, o paprastomis idėjomis pasiliko ir žiemai atėjus... išnyko.

Taip ir būtų viskas baigęs, jei ne viena Ponia Vertybė, atkakli, nors smulki ugnelė, kuri pasiliko savojoje trobelėje.
Vardu Viltis ji buvo. Gyveno, iš namo į namą keliavo, kur priimdavo ilgiau pasilikdavo. Po kurio laiko ir jos senas geras draugas Tikėjimas atkeliavo, o su Juo ir Meilė grįžo.

Trise - jau smagiau gyventi buvo. Tad drauge apsigyveno ir nuo tos dienos keliauja visos kartu. Su valstybe ir kitom vertybėm šneka. Sunkiai, bet gal vis dėl to atkurs tą ką prarado? O gal ir naujas Namas iškils...